Ką veikia Rotušės aikštės dailininkas?

Ištrauka iš Rotušės aikštės draugijos biuletenio Nr. 2:

Pagal pavadinimą, tartum, Rotušės aikštės dalininkas turėtų stovėti Rotušės aikštės viduryje ir piešti praeivių portretus ar bent jau paukštelius. Pasirodo, dailininkas nors ir karštai svajoja apie tokią veiklą, tačiau užsiima kuo kitu:

1. Kuria Rotušės atvėrimo visuomenei projektą (įteiktas savivaldybei), kuris numato muziejinės ekspozicijos įrengimo galimybes išsaugant esamas Rotušės funkcijas .

2. Kuria Rotušės aikštės plano, transporto srautų, bei infrastruktūros pakeitimų projektą.

3. Kuria nuo seniausių laikų Kauną lankiusių karalių vaizdines istorijas, siekdamas patvirtinti, kad Kauno istorija skaičiuotina ne nuo tarpukario.

4. Kuria meninį (retro) Kauno senamiesčio žemėlapį nuo Santakos iki Birštono gatvės, gavęs šiam tikslui tikslinę stipendiją duotą savivaldybės ir atimtą turto prievartavimą vykdančio antstolio.

5. Kuria Rotušės aikštės draugijos įvaizdį: metraštį-biuletenį (1 ir 2 Nr.) bei interneto svetainę, t.y. kuria šios draugijos tekstus ir vizualinius atributus.

6. Kuria suvenyrus Kaunui ir Rotušei.

Vienžo, Kūrikas kažkoks!

taip pat,

7.  Apsirengęs senoviniu kostiumu garsina Draugiją miesto renginiuose (žongliruoja savo sukurta Draugijos vėliava Rotušės aikštėje arba dalyvauja ceremonijose Rotušės viduje)

8. Dalyvauja dailės parodose pateikdamas tokius kūrinius, kad net LRKM specialistai nesupranta – kur čia meno objektas (t.y. neranda kur dienraščio žurnalisto požiūriu yra naujiena, arba kur yra tas spjūvis į mistinių miesčionių stereotipus ar bent į amžinąsias vertybes, arba kur dar labiau išplečiami LSD/LDS išdarkytos sąmonės horizontai).

P.S. Aukščiau minėtą veiklą dailininkas vykdo nemokamai, savo lėšomis, be atlyginimo – bo bodisi piniginiais ženklais, ypač 100 Lt banknotais. 😦 Be to, atlyginimo dydis dažniausiai žemina jo orumą):

Didkaimis?

Pradžiugino „Kauno diena“ 2010 m. vasario 22 dieną: Kaunas turistams – apleistas kaimiškas didmiestis Tradiciškai tiesa sakoma vaikų, juokdarių ir pamišėlių lūpomis. Sveikinu „Kauno dienos“ plunksnuočius suradus (naują/seną) genialų būdą pasakyti teisybę – užsieniečių žodžiais. Kauno gidai cituoja miesto svečių atsiliepimus ir pasako ko negalėtų (nedrįstų) pasakyti kauniečiai.  Pasimėgauti tekstu galima čia:

Į Kauną pirmą kartą atvykęs svečias objektyviai įvertina, kaip atrodo miestas. Jis neturi išankstinio nusistatymo, kuo privalu grožėtis, nebijo išrėžti, kas bado akis.

Atrasti svarbūs Rotušės aikštės projektai

1973 metais (klestėjimo laikais) buvo atlikta daugybė Kauno senamiesčio restauravimo ir atkūrimo darbų: restauruota Rotušė ir įkurti Santuokų rūmai, restauruotas Senasis paštas, Gildija, Medžiotojų užeiga ir t.t. ir t.t.. Pora namų Vilniaus gatvėje  (10 ir 21) iki šiol nepanaudoti.

Rotušės aikštės dailininkas pas gimines rūsyje rado savo dėdės – architekto Henriko Raugalo (1938-2002) XX a. 7 dešimtmečio brėžinius ir piešinius: Rotušės, Pašto, Archikatedros, Gildijos ir kitus projektus.

Naujas kūrinys vaško krosnies ekspozicijoje

1408 metais Vytauto privilegijoje Kauno miestui minima vaško lydykla. Rotušės aikštėje iki 1542 veikė aštuonios lydymo krosnys, kuriose per metus išliedavo apie 1500 tonų vaško „akmenų“ (14,618 kg skrituliai). Kauniečiai taip užsidirbo pinigų Rotušei pastatyti.

Rotušės aikštės dailininkas Augustas Ramonas vaško krosnies ekspozicijos atnaujinimo proga sukūrė paveikslą. 360 cm ilgio frizas vaizduoja iš Viešpaties malonės atsiradusių gėrybių seką: pasigavęs bičių spiečių bitininkas apgyvendina juos įrengtose medžio drevėse; karaliai malda pagerbia bitelių sulipdytus vaško ir medaus korius; vaško lydytojai dirba prie krosnies; laivai plukdo vašką į Hanzos miestus; vaškas pavirsta antspaudais, užrašų lentelėmis ir žvakėmis. Gauti pinigai – nepavaizduoti, o vėliau atsiradusią Rotušę galima apžiūrėti vietoje.

Tuo metu jau stovėjo Vytauto bažnyčia, o Perkūno namai pavaizduoti du (archeologai mano, kad šalia stovėjęs toks pat namas. Kas gyveno šiuose namuose 100 metų iki apsigyvenant pirkliui Dulkei su trimis gražiomis dukterimis – duomenų neišliko. Dailininkas mano, kad šie rūmai buvo sudėtinė Valdovų rūmų dalis (1464 į Kauną atsikraustė karalius Kazimieras Jogailaitis su įpėdiniu).

Karalienė Bona, kad ir nemėgstama lietuvių dėl negražaus elgesio su marčia (Barbora Radvilaite), Kauną valdė ir grąžino 1518-1556 m., taigi galėjo ir maldelę už bites sukalbėti.  Bitelės ne tik krikščioniškoje kultūroje buvo herbuose naudojamos, bet ir egiptiečiams patiko – dar prieš 5000 metų reiškėsi kaip karališkos galios simbolis.

Kova su drėgme vaško krosnies rūsyje dar nebaigta. Išmintingi inžienieriai ieško sprendimo, kaip kondensato kaupimasį ant stiklo įveikti, kuomet dengianti plokštuma  pakreipta mažiau nei 45 laipsnių kampu. (Esant 45 laipsnių kampui, kondensatas nesikaupia, anot Izaoko Niutono).

Naujas stiklas

Titaniškos pastangos demonstruoti 500 metų senumo paveldą – vaško lydymo krosnį dabartinėse Rotušės prieigose.

Rotušės aikštės dailininkas rado du berniūkščius besėdinčius ant visiškai neperžvelgiamo (aprasojusio) stiklo. Garuoja žemelė ir kyla rasa ant to stiklo taip pat, kaip ir ant buvusio ankstesnio – nieko nematyti. Berniūkščiai aplink ropojančio dailininko klausė: kas čia per stiklas, o gavę išsamų paaiškinimą, kas „tai“ yra ir kas po „tuo“ yra (nes nieko nematyti), nusprendė, kad dėdė esąs istorikas.

Čia dėdė truputį vaikams primelavo apie  požeminius takus iš Keramikos muziejaus, tačiau iš esmės paaiškino  fizikinę garų kondensacijos problemą ir neatsakingo projektavimo pasekmes.

Daugiau informacijos Kauno diena čia:

Pirmoji pergalė – Perkūno naudai

Iš baltų panteono ir lietuvių vardyno pašalintas Perkūnas – sugrąžintas!  Valstybinės kalbos kontrolės tarnyba pripažino, kad Rotušės aikštės dailininko Augusto Ramono nepasitenkinimas vyriausio lietuvių dievo Perkūno vardo vertimais į griausmą, griaudėjimą, audrodievį arba keltų dievą Taranį – yra pagrįstas. Tikriniai vardai, skirtingai nei daro Turizmo informacijos centrai (TIC’ai), į užsienio kalbas neverčiami.

Dailininko reikalavimas atstatyti Perkūną vardyne ir dievų bendrijoje, kaip teigė Kauno valstybinės kalbos kontrolės tarnybos vedėja Vida Jurkienė, bus įgyvendintas artimiausiu metu. TIC’ai įspėti nebespausdinti bukletų su išverstu arba pakeistu Perkūno vardu, o Rotušės aikštėje stovinti rodyklė bus atnaujinta per porą savaičių – vėliausiai iki Kalėdų (š.m.).

Griausmo namas, po perkūnais

Jau kuris laikas svetimšaliams susiriečiamai paslaugūs lietuviai  senovės lietuvių dievą Perkūną vadina griausmu, griaudėjimu ir kitaip.  Kauno Rotušės aikštėje stovi visai graži rodyklė su užrašu Thunder House.

Tą patį rašo ir bukletuose: anglams – Perkūno (griausmo) namas. Prancūzams aiškina, kad tai yra keltų dievo Taranis namas. Vokiškai esu silpnas, tai nežinau ką reiškia Haus des Donnergottes, gal Bildukų namas gal kebabinė – pagal Donner Kebab, tikrai ne Perkūno.

Aišku, kad valdiškos bei privačios Kauno turizmo informacijos įtaigos (TIC) nemano žodžį Perkūnas esant anei tikriniu, anei  vardu. Akivaizu,  kad ir dievo nebijo. Lietuvių kalbos taisyklės nenumato versti vardų, o dažnai ir pavadinimų.

Tyčia ar netyčia TICininkai Perkūną pašalino iš dievų panteono bei vardyno. Reikalauju atstatyt.

Siūlau Perkūno namą angliškai vadinti  Perkūnas’ House. Išreiškiant ypatingą paslaugumą pridėti paaiškinimą: Perkūnas – god of thunder. Visgi paaiškinimas nebus tikslus, nes griaustinio ženklai tėra tik viena vyriausiojo dievo savybių.

Oi, griausma, griausma, oi trenksma, trenksma antų rodyklų (nauja liadies daina).

Kas yra Taranis, gražiai paaiškinta čia (anglų kalba)

Ar nebus čia ta XIX a. Perkūno name rasta skultūrėlė, kuri išvežta į Sankt Peterburgą ten ir dingo. Kontrabandininkai labai galėjo ją iškišti patikliems prancūzams kaip keltų dievą Taranį. O gal ir ne ta, – man atrodo kaip XVI a. manierizmo ar XVIII a. pabaigos romantizmo dirbinėlis, romėnų estetikos citatos akivaizdžios.

Kristupas Radvila Perkūnas (1547-1603), bendravardis.

Kauno pradžia

Koks Kaunas buvo prieš 600 galima įsivaizduoti apsilankius viename skurdžiausių Lietuvos muziejų – Keramikos muziejuje po Rotuše (įėjimas iš kairės, trečiadieniais – dykai). Rūsyje čia eksponuojami keramikos dirbiniai, daugiausia kokliai. Mažame sąsiuvinėlyje parašyta: kuriame kvartale jie rasti, kada pagaminti. Visa ekspozicinė įranga 500 metų ir senesniems eksponatams – keli vinukai ir kaitrinės lemputės.

2008 metais Kaunas šventė savivaldos 600 metų jubiliejų. LDK Vytautas kauniečiams suteikė Magdeburgo teises 1408 m. vasario 14 d, o Jogaila savivaldos teises suteikė dar 1387.03.22 . Be abejonės, pats miestas žymiai senesnis ir pagrindinė jo aikštė tuo labiau. Tikėtina, kad ir krosnys su herbiniais kokliais buvo įrengiamos ne samanotose lūšnose, o tam pritaikytuose palociuose.

1464 metais Vilniuje siaučiant marui karalius Kazimieras Jogailaitis ir jo dvaras persikėlė į Valdovų rūmus Kaune. Skirtingai nei vilnietiški, originalūs gotikinio mūro Kauno valdovų rūmai tebestovi. Istorikai tebesistebi, kodėl Kaune rasti renesansiniai molio keramikos langų apvadai (minėtame Keramikos muziejuje) yra tokie patys, kaip Vilniaus Valdovų rūmų.

Gotikinis Valdovų rūmų mūro raštas atpažįstamas ir pradedančiąjam istorijos mėgėjui.

Sovietų išminčiai ne veltui čia įsteigė durnyną (kaip ir Pažaislio vienuolyne). Šiandien čia Dailės akademijos (kažkodėl vadinamos Vilniaus, o ne Lietuvos, nors išdėstysta įvairiuose miestuose) Kauno dailės institutas. Kas kitas galėtų išvėdinti tą kopūstų tvaiką, jei ne dailininkai?